Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems piligrimams popiežius Pranciškus kalbėjo apie sekmadienį pasibaigusią savo trijų dienų kelionę į Vengriją, dar kartą padėkojo Vengrijos valdžios institucijoms, vietos Bažnyčiai ir vengrų tautai.
Popiežius pasakojo apie savo apaštališkąją piligrimystę pasitelkdamas šaknų ir tiltų simbolius.
„Mačiau labai daug paprastų, darbščių žmonių, išdidžiai saugančių ryšį su savo šaknimis, – kalbėjo Pranciškus. – Tarp tų šaknų, kaip buvo pabrėžta per susitikimus su vietos Bažnyčia ir su jaunimu, pirmiausia yra šventieji – šventieji, atidavę gyvybę už kitus žmones, šventieji, liudiję meilės Evangeliją ir savo pavyzdžiu švietę tamsiais laikais. Šiandien tie šventieji mus ragina įveikti pralaimėjimo nuotaikas ir rytojaus baimę, visada atsiminti, kad Kristus yra mūsų ateitis.“
Vengrų tautos tikėjimas ir krikščioniškosios šaknys atlaikė daug rimų išmėginimų, sakė Pranciškus, visų pirma primindamas XX a. ateistinių režimų vykdytus persekiojimus, nuo kurių žiauriai nukentėjo vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Daug žmonių buvo nužudyta, iš dar daugiau buvo atimta laisvė. Nors buvo mėginama nukirsti tikėjimo medį, šaknys liko nepažeistos. Bažnyčia, nors ir pasislėpusi, išliko gyva, stipri, palaikoma Evangelijos galios.
Popiežius paminėjo ir nacistinio režimo persekiotų Vengrijos žydų likimą. „Mes Romoje turime vengrų poetę, kuri išgyveno visus tuos išmėginimus ir pasakoja jaunimui, kad reikia kovoti už idealus, nesileisti nugalimiems, nenusivilti“, – kalbėjo popiežius apie asmeniškai jam pažįstamą rašytoją Edith Bruck, kuriai kaip tik šią dieną – gegužės 3-ąją – sukako 92 metai. „Su gimtadieniu, Edith!“, – pasveikino Pranciškus.
Toliau naudodamasis šaknų įvaizdžiu Pranciškus kalbėjo apie šiandieninius pavojus, visų pirma apie vartotojiškumą, kuris atima iš žmogaus jautrumą, padaro abejingą, vilioja tenkintis materialine gerove, užmiršti savo šaknis, „plūduriuoti“ dabartyje, susikurtoje tik sau pačiam. Tai visos Europos problema, tęsė popiežius. Visur aplinkui matome tarnavimo kitiems, bendruomeniškumo, bendrų svajonių, šeimos grožio krizę. „Rimtai pamąstykime, kaip puoselėti šaknis, nes tik giliai įsišaknijęs medis gali augti ir duoti vaisių. Kiekvienas savęs paklauskime: kokios yra svarbiausios mano gyvenimo šaknys? Kur esu įsišaknijęs? Ar prisimenu savo šaknis, ar jomis rūpinuosi?“
Kitas popiežiaus pasitelktas įvaizdis – tiltai. Budapeštas, prieš 150 metų gimęs sujungus tris miestus, garsėja jo dalis jungiančiais tiltais. Šalis rūpinasi rytojumi, tiesia tiltus į ateitį, rūpinamasi ekologija, taip pat stengiamasi tiesti tiltus tarp kartų, tarp vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo. Šiame kontekste popiežius paminėjo humanitarinės pagalbos tiltus, ypač prieglobstį, suteiktą karo pabėgėliams iš Ukrainos. Pasak Pranciškaus, tilto simbolis labai gerai nusako ir Bažnyčios misiją skelbti Evangeliją. „Kristaus skelbimas negali būti vien praeities kartojimas, bet visada turi būti atnaujinamas, kad padėtų mūsų laikų žmonėms iš naujo atrasti Jėzų.“
Galiausiai, priminęs, kad gegužės mėnuo yra skirtas Švč. M. Marijai, popiežius paminėjo vengrų tautos meilę Dievo Motinai, kurią jie tituluoja Vengrijos Valdove. „Vengrijos Karalienei patikime šią brangią šalį; Taikos Karalienei patikime tiltų statymą pasaulyje; Dangaus Karalienei, kurios šaukiamės šiuo Velykų laikotarpiu, patikime savo širdis, kad jos būtų įsišaknijusios Dievo meilėje.“
Popiežius taip pat prašė maldoje visada atsiminti kenčiančius Ukrainos žmones. (jm / Vatican News)
